Skulptūra operacinėje | Tautrimo Aštrausko klinika
Plastikos chirurgai Plastinės veido operacijos Plastinė chirurgija Krūtų didinimas
Naujienlaiškis
Užsisakyti / Atsisakyti
Daktaras Tautrimas Aštrauskas liepos 13 d., 14 d., 15 d. konsultuos Londone. Registracija telefonu +447774036777,  +447783533731. Daktaras Tautrimas Aštrauskas rugsėjo 21 d., 22 d. konsultuos Londone, 23 d. - Piterbore.  Registracija telefonu +447774036777,  +447783533731.

Iškoti

Skulptūra operacinėje

2012-08-21
Plastinės chirurgijos pasaulyje jau kuris laikas puse lūpų kalbama, esą šios medicinos šakos ateitis priklauso riebalų persodinimo procedūroms. Riebalų persodinimas – dar gana jauna grožio chirurgijos sritis, tačiau tai, kokiais tempais ji skinasi kelią į rinką, panašu, žada jai svaigią ateitį. Žinoma, kaip ir kiekvienos naujovės atsiradimas, žinia apie riebalų persodinimą sulaukia nevienodos visuomenės reakcijos, tačiau mokslinių tyrimų duomenys vis svariau byloja apie procedūros saugumą, patikimumą ir ilgaamžiškumą, o mokslinėse konferencijose šiai temai skiriamas vis didesnis dėmesys.
 
Pirmieji bandymai panaudoti paties paciento riebalus, koreguojant įvairius išorinius kūno defektus, mokslinėje literatūroje aprašyti dar XIX a. pabaigoje. Mintis paimti nereikalingus ar net žalingus organizmui riebalus ir paversti juos kūno statybine medžiaga viliojo daugybę entuziastų. Nuo seno žinoma, kad savų audinių organizmas neatmeta, į juos nereaguoja alerginėmis ar kitomis imuninėmis reakcijomis, todėl jų panaudojimas visada buvo ir bus prioritetas atkuriamojoje ar grožio chirurgijoje. Vis tik riebalų perkėlmas iš vienos kūno vietos į kitą nėra labai paprasta procedūra. Jos sėkmė labai priklauso nuo chirurgo patirties, žinių ir įgūdžių.
 
Kelias į šiuolaikinį riebalų persodinimą, kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, buvo vingiuotas ir pilnas įvairiausių kuriozų. Aprašyti bandymai didinti krūtis pačių pacienčių lipomomis (lipoma – gerybinis riebalinio audinio auglys), audinių defektus bandyta pildyti iš kitų vietų paimtais ir sušaldytais riebalais, naudoti ir riebalai, supjaustyti gabaliukais bei implantuoti į paodį. Galiausiai visi šie bandymai pasibaigdavo tuo pačiu – riebalai rezorbuodavosi arba virsdavo kietais kalcifikuotais gumulais, kuriuos tekdavo pašalinti chirurginiu būdu. 
 
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje nemenką revoliuciją plastinėje chirurgijoje sukėlė riebalų siurbimo įdiegimas. Kartu su šia procedūra gimė ir naujos idėjos apie riebalų persodinimą. Atliekant nedidelius pjūvelius, tapo įmanoma išgauti didelius kiekius riebalų. Prancūzą Pjerą Furnje (Pierre Fournier) ir amerikietį Sidnį Kaulmaną (Sydney Coleman) galima laikyti šiuolaikinės riebalų persodinimo eros pradininkais. Jie pasinaudojo riebalų siurbimo privalumais ir pabandė nusiurbtus riebalus injekcijomis perkelti į norimą vietą. Po pirmųjų bandymų atrodė, kad Pasaulis bus užkariautas, tačiau vėliau ir jie sulaukė kritikos, esą riebalai po kurio laiko išsiskirsto ir norimo rezultato nebelieka. Atkaklumas ir užsispyrimas vis tik leido mokslininkams pasiekti savo. Kaulmanas kruopščiai ištyrė ir aprašė bei savo praktikoje išbandė, kaip reikia paruošti riebalus, kad ląstelės liktų nepažeistos, o nereikalingos medžiagos būtų pašalintos – tai leido riebalų ląstelėms sėkmingai prigyti naujoje vietoje.
 
Kaulmano pasiūlytą procedūrą sudaro trys etapai: riebalų paėmimas, riebalų paruošimas (plovimas) ir riebalų suleidimas. Pirmiausia vakuuminiu siurbliu arba specialiu švirkštu riebalai iš paciento paodžio siurbiami per ploną kiuretę. Taip atrenkamos tik reikiamo dydžio riebalų ląstelės – tokios, kurios turi didesnę tikimybę prigyti naujoje vietoje. Vėliau riebalai skalaujami specialiai paruoštu tirpalu tol, kol juose nelieka kraujo ar suirusių ląstelių priemaišų. Keliems šimtams mililitrų riebalų išplauti tenka sunaudoti iki dešimties litrų tirpalo, o kartais ir dar daugiau. Prieš suleidimą riebalai turi būti visiškai švarūs, be jokių papildomų priemaišų, priešingu atveju gali kilti uždegiminė reakcija ir pastangos nueis perniek. Kai kurie mokslininkai siūlo riebalus dar ir centrifuguoti ir taip atskirti ląsteles nuo nereikalingo skysčio.
 
Galiausiai paruošti riebalai į norimą vietą suleidžiami švytuokliniais judesiais stengiantis, kad ląstelės pasiskirstytų mažomis salelėmis. Toks paskirstymas užtikrina pakankamą mitybą naujoje vietoje atsidūrusiam audiniui tol, kol į jį patį įauga naujos kraujagyslės. Riebalų persodinimas injekcijomis praktiškai nepalieka randų, o jei audinys naujoje vietoje sėkmingai prigyja, rezultatas, anot mokslinių tyrimų, būna ilgalaikis. 
 
Riebalų persodinimo pagrindinis privalumas – natūralumas. Tai reiškia, kad lyginti veido raukšles, didinti krūtis ar sėdmenis galima ir nenaudojant sintetinių implantų ar užpildų, o pagrindinė “statybinė medžiaga” dažniausiai imama iš ten, kur yra jos perteklius. Taigi vienos procedūros metu gaunama dvejopa nauda. 
 
Pastaraisiais dešimtmečiais riebalų persodinimui vis giliau skverbiantis į kasdienę plastinės chirurgijos virtuvę buvo pastebėta, kad kai kurių pokyčių atsiradusių persodinimo vietoje paaiškinti vien tūrio padidėjimu negalima. Tai paskatino nuodugniau ištirti, kas vyksta audiniuose po procedūros. Buvo nustatyta, kad riebaliniame audinyje – gausu kamieninių ląstelių, kurios gali padėti atjauninti odą, panaikinti randus, gydyti lėtines žaizdas ar sunkias lėtines ligas.
 
Kamieninė ląstelė – tai tokia ląstelė, kuri geba virsti audiniu, į kurio aplinką patenka. Iš vienos ir tos pačios ląstelės gali vystytis riebalinis, kremzlinis, kaulinis, jungiamasis ar raumeninis audinys. Ši savybė leidžia kamienines ląsteles naudoti įvairių audinių rekonstrukcijai, korekcijai bei jauninimui, taip pat įvairių lėtinių ligų gydymui.
 
Riebaluose kamieninės ląstelės, galima sakyti, yra sandėliuojamos, todėl jų potencialas neišnaudojamas. Atsidūrusios naujoje aplinkoje jos tarsi aktyvuojasi. Priešingai, nei dirbtinai iš žmogaus embriono užaugintos kamieninės ląstelės, riebaluose esančios kamieninės ląstelės vykdo sau pavestą gamtos funkciją tik kitoje to paties organizmo vietoje, todėl nenustatyta, kad jas persodinant didėtų vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip onkologiniai susirgimai, rizika.  
 
Naujausi moksliniai pasiekimai leidžia kamienines ląsteles gana nesudėtingai išskirti iš riebalų, gautų siurbimo metu. Nuo riebalų atskirtos kamieninės ląstelės gali būti suleidžiamos ten, kur norima tik atjauninti ar atkurti audinius, o tūrio didinimo nereikia. Dažniausiai kamieninių ląstelių koncentratas leidžiamas į veido, kaklo odą, sunkiai gyjančias žaizdas, randus. Kamieninių ląstelių koncentratu galima praturtinti ir atskirai paimtus ir suleidimui paruoštus riebalus. Tokių riebalų prigijimo tikimybė dar labiau padidėja.
 
Šiuo metu tiek riebalų, tiek kamieninių ląstelių, išskirtų iš riebalų, persodinimas plačiai naudojamas plastinėje ir atkuriamojoje chirurgijoje. Riebalais jauninama veido bei rankų oda, didinamo krūtys ar sėdmenys, gydomos lėtinės, sunkiai gyjančios žaizdos, koreguojami įvairūs išoriniai kūno defektai, atkuriamos dėl onkologinių ligų pašalintos krūtys. Tokios procedūros itin populiarios Japonijoje, Italijoje, JAV ir kitose Vakarų šalyse, jau kuris laikas jos atliekamos ir Lietuvoje.


Atgal
Klausk gydytojo!
 
Siųsti
Išvalyti